Konferencijos tikslas – telkti ir stiprinti socialinės srities specialistų žinias bei kompetencijas, siekiant geriau suprasti demencijos keliamos problematikos įvairovę, šiuolaikinius pagalbos modelius ir praktinius sprendimus.
Programa skirta socialinės srities darbuotojams iš visos Lietuvos, dirbantiems su senjorais, demenciją patiriančiais asmenimis ir jų šeimomis.
Renginio organizatorė ir moderatorė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros vedėja Rasa Naujanienė, kvietė žiūrėti į žmogų su kognityviniais sutrikimais ne per netekčių prizmę, o per tai kas lieka.
„Lieka žvilgsnis, santykiai, prisilietimai. Mes nenuneigiam realybės, kuri kartais tikrai nėra maloni ar paprasta, bet šiandien norime kalbėti apie tai, kas išlieka – apie pozityvą, kuris nėra naivumas. Svarbu matyti žmogų, jo emocijas, ryšį su aplinka, suprasti jo poreikius ir suteikti paramą, kuri iš tiesų reiškia – būti šalia“, – sakė R. Naujanienė.
Akademinė bendruomenė, socialinių paslaugų specialistai, sveikatos priežiūros ekspertai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai konferencijoje susitelkė pažvelgti į žmogų, gyvenantį su demencija, plačiau nei per diagnozės pusę.
„Dažnai girdime, skaitome apie demenciją, kaip jos išvengti, kaip jai užkirsti kelią. Daug dėmesio skiriama šeimai ir artimiesiems, tačiau apie tai, kaip jaučiasi pats žmogus – girdime rečiau. Šiandien yra būtent apie tai. Pasidalinti savo praktika susirinko tikrieji ekspertai, kurie nepamiršta nei artimųjų, nei paties žmogaus“, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Jolanta Baltaduonytė.
Renginyje pranešimus skaitė įvairių sričių specialistai – nuo socialinio darbo ekspertų iki psichologų, mokslininkų ir rašytojų. Diskusijose aptartos bendravimo klaidos, globėjų iššūkiai, skausmo patirtys ir būdai, kaip palaikyti žmogaus savastį.
Ekspertai pabrėžė, kad bendradarbiavimas tarp skirtingų sričių specialistų itin svarbus, nes dirbant su žmogaus skausmu, jį tenka išgyventi drauge, o sergantį demencija žmogų prižiūrintis turi nuolat prisitaikyti prie kintančių pokyčių.
„Bendravimas su asmeniu turinčiu demenciją – tarsi naujos kalbos mokymasis. Pradėję keisti savo požiūrį, keičiamės ir patys. Visa esmė – gerų santykių palaikymas, kad globojamas asmuo jaustų ramybę, pasitikėjimą“, – teigė Kauno kartų namų direktorė Ilona Veronika Klimantavičienė.
Daug dėmesio skirta principui „matyti daugiau nei pasimiršta. Akcentuota žmogaus išsaugota tapatybė, emocijos, ryšys su aplinka ir svarbiausia – jo orumas.
„Turime ieškoti sakinių, kurie būtų reikšmingi ir prasmingi jų gyvenime, bet nebūtinai mūsų. Svarbu koncentruotis į tai, kas prasminga jų supratimui čia ir dabar, nesibaiminant atrodyti kvailai ar beprasmiškai“, – kalbėjo Kauno kartų namų direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams Sigita Stonaitytė.
Popietinėje dalyje vykusiose praktinėse sesijose pristatyti metodai ir priemonės, padedančios palaikyti demenciją patiriančių asmenų savastį. Pabrėžta ir bendruomenės svarba – kaip suprasti kaimyną, turintį šią diagnozę, kaip jį palaikyti ir kokią rolę gali atlikti aplinka.
Dalyviai sutarė, kad į žmogų orientuota pagalba reikalauja nuolatinio bendradarbiavimo, žinių atnaujinimo ir pastangų. Tokie renginiai prisideda prie didesnio visuomenės sąmoningumo ir kuria jautresnę bei labiau palaikančią bendruomenę.
Komentuoti